Amanda Jurevičiūtė: kriminologija – tai bandymas pereiti iš vienos dimensijos į kitą
Bandymas atrasti ir suprasti arba tarsi pereiti iš vienos dimensijos į kitą – man kriminologija visų pirma yra apie tai. Kriminologinės žinios įgalina pakeisti tiek matymo, tiek mąstymo perspektyvą. O tai padaręs atsiduri visiškai kitame pasaulyje. Analogišką pojūti suteikia ir festivalio DEMISTIFY aplinka: čia viskas, kas kasdieniška, lieka už Suvalkijos lygumų. Tikiu, kad tai pajus kiekvienas, tuo pačiu žengdamas ir žingsnį arba bent jau žingsnelį kriminologijos link. Ar išdrįsi tą padaryti ir tu?
Simonas Nikartas: a žinuot kas yr kriminalinė iškada, o vo kas yr elektruoninis kringielis?
Kas yr kriminoluogija? Kas yr kriminuologs? Muona vaaka draugaaa mislij ka aš esu policininks, detektyvs a da geriau – kinoluogs. Aš anyms tep į sakau – “je je, aš veizu šunis, muokinu kap buombas eiškoti”. Veins žmuogus ne tep išgirdęs, pamislija, ka aš esu kirminoluogs, nu žinuot, tas katras kermenus analizoun. Tep tep, nie lėngvs klausėms, kas ta kriminoluogija i kas tas kriminoluogs yr.
Žemaitiou ton suprasti da sunkiau. Žemaitis per omžių omžius bova po svetimuos valdžiuos. Žemaitę liuob knygas nu prūsų nešiuote , liuob stribuokus paliosoutė. I tei bova valdžiaa nusikaltėmaa, vo žemaitiou geri darbaa. Je je, panašiaa kap tuo didle didelia miesta mers bova veina kartą surukavęs. I da teik daug kitų klausimų yr. A žinuot kas yr kriminalinė iškada, o vo kas yr elektruoninis kringielis?
Nu veinu žuodiu, kon aš čia bekeverzuosiu, atvažioukėt į kriminoluogijas pestivalį, parirokousiam.
Aušra Pocienė: dekonstruoti realybę, išardyti iki bazinių jos formų. Nuo Picasso iki surūdijusio vamzdžio
Išgirdę žodį „kriminologija“ žmonės suklūsta. Tampa truputį baisu. Bet kartu ir taip įdomu. Mus masina žinios apie ribinius dalykus. Pavojingus, skaudžius. Bet lukštenant tą tiriamą neapčiuopiamą realybę rūkas sklaidosi ir ryškėja, kad nusikaltimai nėra kažkas antgamtiško. Tai mūsų gyvenimo dalis. Jie šalia. O „nusikaltėliai“ nėra būtybės iš kosmoso. Tai tie patys žmonės, su kuriais gyvenam, tokie kaip mes. Iki nusikaltimo kartais gali būti vienas žingsnis kiekvienam iš mūsų. Pasikeitus aplinkybėms, galimybėms, pagaliau pasikeitus kontekstui, kuriame vertinamas mūsų elgesys. Kita vertus, nusikaltimai atspindi visuomenę, kurioje gyvename, jos būklę. Jeigu visuomenėje daug įtampos- nenustebkime, jei bus daugiau smurto apraiškų. Jei gyvename pertekliuje, išlįs vandalizmas ir panašūs hedonistiniai nusikaltimai. Nepritekliaus visuomenėse, kur svarbus bazinių poreikių tenkinimas, greičiausiai galime tikėtis turtinių, korupcinių nusikaltimų.
Menas taip pat atspindi visuomenę, jos būklę, vyraujančias vertybes, požiūrį į žmogų. Pavyzdžiui, didinga bažnyčių architektūra ir aukšti skliautai išryškina Dievo visagalybę ir žmogaus menkumą. Arba kodėl Operos ir baleto teatras toks didelis ir išsiskiriantis? Tai pastatas egoistas – į kurį visi privalo atkreipti dėmesį. Jeigu renesansas prisiminė žmogų ir normalias žmogiškas proporcijas, ar tą galėtume pasakyti, pavyzdžiui, apie sovietmečio meną? Menas visada kažką atspindi. Bet jis kartu ir provokuoja, verčia susimąstyti: ar tai būtų Malevičiaus „Juodas kvadratas“, ar rūdžių nuėstas daug ką erzinantis vamzdis ant Neries krantinės. Menas nebūtinai turi būti „gražus“. Manote, kad Pablas Picasso nemokėjo piešti iš natūros? Mokėjo ir dar kaip. Gražiai (kaip mes sakome- „kaip nuotraukoj“) gali piešti daug kas. Bet dekonstruoti realybę, išardyti iki bazinių jos formų – galėjo tik Picasso. Tam reikia kūrybiškumo. Kūrybiškumo reikia ir moksle. Reikia ir kriminologijoje.